Kaip išsigydyti „Facebook“ priklausomybę, jei naudojate „Mac“?

„SelfControl“ yra nemokama atvirojo kodo programa, kuri jums padės išsigelbėti nuo „Facebook“, laiką siurbiančių, darbingumą mažinančių ir prokrastinaciją skatinančių internetinių svetainių, portalų, elektroninio pašto serverių ir pan.

Jums pakaks parsisiųsti programą, pasirinkti laiko tarpą, kuriam norite užblokuoti prieigą, pridėti internetinius adresus į „juodąjį sąrašą“ (angl. blacklist) ir spustelti „Start“.

Viskas. Jūs apsaugojote save nuo „Facebook“ pančių nustatytam laikui, todėl nei programos išjungimas ar ištrynimas, nei kompiuterio perkrovimas nepadės.

Ši programa skirta „Mac“ kompiuterių naudotojams, turintiems 10.5 ar naujesnę „OS X“ versiją.

Atsisiųsti „SelfControl“ galite iš oficialios programos svetainės.

Turite „iPhone“? Na, pagalvokite, ar jums jo reikia

„iPhone“ vartotoja

Pastaruoju metu vis susiduriu su savotiška žmonių diaspora. Esminis skiriamasis šių individų bruožas – jie visi turi „iPhone“ telefonus. Sakysite, jog dabar čia teisiu visus, kas naudojasi „Apple“ telefonais? Tikrai ne. Aš kalbu apie labai konkretų nedidelį segmentą vartotojų. Jie dažniausiai pasižymi piktumu, storžieviškumu, o taip pat juos galima atpažinti iš jų spinduliuojamo provincialaus skeltanagiškumo bei nuo nežinojimo ir apatijos perkreipto veido.

Per pastaruosius metus teko sutikti jų ganėtinai daug, todėl galiu teigti, jog dažniausiai paūmėjimai vyksta kritiniais periodais: pilnaties metu, per karščius, per šalčius ir „iš po savaitgalio“, bet iš esmės jie pasireiškia praktiškai kasdien. Sutinku šiuos žmones dažniausiai „Facebook’e“ esančiose grupėse, kurios egzistuoja kaip erdvė konstruktyvioms ir draugiškoms diskusijoms apie „Apple“ gaminius. Bet čia aš ne vien apie komentarus internete – šių žmonių esama visur. Dažniausiai paprasčiausia identifikuoti juos iš pirmojo sakinio, kuris yra maždaug toks: „A kodė ma neysyjungia telefas?“. Tuomet gi (vėliausiai po aštuonių minučių) seka to paties klausiančiojo individo komentaras „Tai njiekas nižinot, ekspertaij?“.

Piktinamasi, matote, kad niekas netiesia pagalbos rankos, niekas neduoda atsakymo į absoliučiai nekonstruktyvų ir neišsamų klausimą, į kurį net ir norint nėra galimybės atsakyti nežinant daugiau faktų. Kas gi norės atsakyti, kas gi norės įdėti dvidešimtkeleriopai daugiau pastangų į atsakymą, nei klausiantysis įdėjo į klausimą, kuris labiausiai primena kažką panašaus į silkę pataluose, išvemtą krištolinėn lėkštutėn? Nė vienas.

Žinoma, kas nors pasiūlo pasinaudoti „Google“ paieška ir pabandyti susirasti paprastą paprastos problemos sprendimą pačiam, bet tada sukyla dar viena idealiai buka erzelio banga: „O taj negi tau sunku pasakiti?“. Kaskart, kai perskaitau šį sakinį, kaskart, kai pamatau tokio ir panašaus pobūdžio  komentarą „Facebook’e“, aš dar kelias akimirkas ramiai pasižiūriu į tą komentarą ekrane, o tada dar ir nusišypsau. Tiesiog skiriu sau laiko, kad galėčiau pasigerėti tuo nuostabiu ignorancijos ir ribotumo pavyzdžiu. Kaskart pagalvoju, jog man iš esmės visiškai nesunku surašyti tuos šešis žingsnius, kurie tą problemą išspręstų, ir tų žingsnių surašymas užtruktų viso labo keturias minutes, tačiau visuomet susilaikau.

Chrestomatinis problemos sprendimo ieškojimo „pavizdis“.
Chrestomatinis problemos sprendimo ieškojimo „pavizdis“.

Susilaikau visai ne iš piktos valios. Darau tai todėl, kad manau, jog jie nusipelnė, kad į jų klausimus nebūtų atsakoma, jie gi patys susikūrė tą situaciją sau. Būna ir tokių neatmušamų argumentų kaip „nelabaj moku angliškaj“, „neturiu laiko gilintis“, „aij, tai jai sunku tau če, taj ir nerejk. kasnors kitas padės“, „tas Apple su taijs ajklaudajs taj čia nesamonė kaškokia“. Čia tik keli chrestomatiniai pavyzdžiai. Sutikite, tai apie žmones pasako itin daug, o apmaudu yra tai, jog jie nesupranta to, jog problema čia yra visai ne jų turimam „aifone“, pirktam Urmo bazėje, pagal skelbimus, kioskely ar ten tose įtartinose mobiliųjų telefonų parduotuvėlėse „Norfoj“.

Aš turiu patarimą visiems nepaisant lyties, amžiaus, rasės, religinių įsitikinimų, pajamų bei išsilavinimo ar kitų faktorių: jei nemokate naudotis „Google“, jei „nelabaj kalbat angliškaj“, jei jaučiate apatiją bei pasimetimą šiuolaikinėse technologijose ir ilgitės tų laikų, kuomet „univermaguose“ skaičiuodavo skaitliukais, tai labai gerai pagalvokite ir paklauskite savęs, ar tikrai jums to „aifono“ ir apskritai „ęplo“ labai reikia, o jei jau naudojate, gal geriau nebenaudokite – bus lengviau jums ir visiems kitiems.

Yra ir kitų prietaisų – primityvesnių, pigesnių, tokių su dideliais mygtukais, netgi turinčių lietuvišką meniu ir daugelį kitų pranašumų. Prašau, patikėkite manimi, tikrai nieko gero, kuomet atsiranda kažkoks patologiškas disbalansas tarp jūsų gebėjimo naudotis technologijomis, anglų kalbos žinių, mentaliteto, pajamų bei išsilavinimo. Susirūpinkite tuo – tai svarbu.